Radiatoriai ar grindys?

Šiais laikais, renovuojamuose  ar naujai statomuose namuose, dažniausiai pasirenkami du šildymo būdai - radiatorinis ir/arba grindinis šildymas. Čia apibendrinsiu mūsų požiūrį į šilumos atidavimo būdo pasirinkimo kriterijus. Suprantama, laisvai pasirinkti, kaip bus šildoma, galima tik naujai statomuose pastatuose, o renovuojamuose dažnai tenka susidurti su įvairiais architektūriniais ar techniniais apribojimais, kurie neleidžia keisti šildymo būdo, arba tas šildymo sistemos perdarymas pernelyg brangiai kainuoja.
Mūsų rekomendacija – visada įrenginėti tik grindinį šildymą, nepaliekant nei vieno radiatoriaus.
Pagrįsdami pasirinkimą, pradėkime nuo komforto – kaip žmogus jaučia ir suvokia šilumą.
Štai kaip pasiskirsto oro temperatūra patalpoje, šildant grindimis arba radiatoriais (paveikslėlis iš interneto platybių, autorystė ne mūsų ir nežinoma):Kaip matoma paveikslėliuose, grindinio šildymo atveju temperatūra pasiskirsto patalpoje tolygiai visame plote ir pagal aukštį išsidėsto kiek įmanoma natūraliau, kaip žmogui ir įprasta gamtoje. Radiatorių atveju šiluma koncentruojasi palubėje, ten kur įkvepiame karštą orą, o kojos šąla. Tai prieštarauja senolių patarlei – laikyk kojas šiltai o galvą vėsiai. Be to ir temperatūrų pasiskirstymas kambaryje dėl aktyviai judančių viena kryptimi oro srovių yra labai netolygus. Todėl temperatūrinio komforto požiūriu vienareikšmiškai nugalėtojas yra tik šildomos grindys, link ko ir evoliucionavo šiuolaikinės, naujai įrengiamos šildymo sistemos – radiatorinis šildymas jau ypač, ypač retai pasirenkamas.
     Labai plačiai paplitęs mitas, kad miegamuosiuose vis dar reikia naudoti radiatorius, nes ... nuo šildomų grindų kyla dulkės. Tai yra tik mitas. Taip, skirtumas egzistuoja, deja yra visiškai atvirkščiai. Panagrinėkime šio mito atsiradimo priežastį ir įrodykime, kad jis – tik mitas.
Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra tos dulkės ir kodėl jų taip padaugėja pradėjus šildymo sezoną. Anksčiau, kai senos statybos namai buvo perpučiami vėjo, o šildydavo juos užkurdami katilą kartą ar du per parą, patalpose būdavo paros temperatūrų svyravimas net iki 10 laipsnių, tačiau niekas nesuko galvos dėl dulkių problemos, nes šitos problemos tiesiog nebuvo. Kai patalpos užkaisdavo, kambario ore esanti drėgmė per sienas ir plyšius keliaudavo į lauką, kai atvėsdavo - drėgmę traukdavo atgal. Vidutinė patalpos drėgmė ilguoju periodu būdavo artima normaliai, rekomenduojamai, tačiau didelį diskomfortą keldavo jos netolygumas ir ypač plačiame diapazone šokinėjanti patalpos temperatūra. Šiuolaikiškuose naujuose, ar naujai renovuotuose pastatuose, palaikoma patalpų temperatūra pasidarė stabili ir komfortiška, sienos ir langai hermetiški, todėl atvėsus orams, o namuose pradėjus šildymo sezoną, drėgmė pamažu iškeliauja į lauką per sienas, o atgal nebegrįžta iki sezono pabaigos. Štai čia, dėl nuolat perdžiūvusio patalpos oro, ir atsiranda idealios sąlygos kauptis dulkėms, nes nuolat labai sausas patalpų oras gerai išdžiovina visus daiktus ir statybines konstrukcijas, nuo kurių „atsirišusios“ kietosios dalelės tampa laisvai klajojančiomis dulkėmis, kurios dėl silpnų elektrostatinių krūvių dar ir linkusios susitelkti į stambesnius gniužulus, besivoliojančius kampuose. Patalpų santykinė drėgmė viso šildymo sezono periodu natūraliai laikosi  per maža, todėl ir turime padidėjusius dulkių kiekius. Tai išsprendžiama tik specialaus drėkintuvo pagalba. Beje, rekuperatoriai, kad ir kokie jie skirtingi ir modernūs bebūtų, nepajėgūs pilnai išspręsti vidaus drėgmės sureguliavimo, tai pilnavertiškai gali atlikti tik tam skirti įvairūs patalpų drėkintuvai.
     Štai čia ir turime mito kilmės užuomazgas. Kaip tyčia sutapimas – ėmus statyti šiuolaikinius šiltus ir sandarius namus, atsiranda anksčiau neegzistavusi problema dėl pernelyg sumažėjusios patalpų oro drėgmės ir dėl to padidėjusio natūralių dulkių kiekio, kuris tapo pastebimas. O kadangi šiuolaikiniuose namuose šildymo būdas jau evoliucionavo iš radiatorinio į grindinį dėl juntamos temperatūros pasiskirstymo komforto, energetinio efektyvumo, dizaino privalumų ir visų kitų pliusų, tai taip nutiko, kad žmonės ėmė gretinti dulkių kiekius su šildomomis grindimis, nesusimąstydami, kad jei būtų pasirinkę radiatorius, tos dulkės dar labiau lįstų į akis tiesiogine žodžio prasme. Tiesiog radiatorius šiuolaikiniuose namuose natūraliai ištiko dinozaurų likimas, tai nelabai išeina palyginti praktiškai, jei nesigilini į teoriją. O šiluminė teorija yra tokia:
      Šiluma nuo šilumos šaltinio atiduodama trimis būdais – tiesioginiu kontaktu liečiantis kūnams, spinduliavimu ir konvekcija. Tiesioginis kontaktas – tai keptuvė, laižoma dujinės viryklės liepsnos, karštos kavos puodelis delnuose ir panašiai. Na tiesiogiai prilietus ranka kaistantį radiatorių ar kojomis šildomas grindis, jaučiame šiltą paviršių. Kontaktinis šilumos atidavimo būdas nėra dominuojantis patalpų šildyme, nes nebūname nuolat prisilietę visu kūnu prie radiatoriaus ar grindų. Dominuojantys veiksniai – spinduliavimas ir konvekcija.
Spinduliavimas vyksta nuo kiekvieno šilto kūno infraraudonųjų, nematomų spindulių sklidimu. Šie spinduliai suteikia šilumos pojūtį visu kūnu – kiekvienas tai esame patyrę sėdėdami prie laužo per atstumą ar besilepindami Saulės voniomis. Spinduliai daiktų – šiuo atveju dulkių – išjudinti negali.
     Ir štai pagaliau suradome skrajojančių dulkių kaltininką – konvekciją! Esant šiltam paviršiui vėsesnėje, nei tas paviršius, patalpoje, vyksta ir kitas šilumos atidavimo nuo šilto daikto į aplinką fizikinis reiškinys – konvekcija. Konvekcija, konkrečiai patalpų šildyme, pasireiškia sušildyto oro judėjimu. Oras, įšilęs nuo sąlyčio su šildymo prietaisu, nesvarbu ar tai grindys ar radiatorius, kyla aukštyn, o tada aplinkoje atvėsęs vėl leidžiasi žemyn. Šis oro judėjimas tuo aktyvesnis, kuo didesnis paties oro ir to šilumos šaltinio, kuris jį sušildo, temperatūrų skirtumas. Štai čia ir yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio dulkės netūno ramiai kamputyje, o plūduriuoja ore, kitaip tariant „kyla nuo grindų“. Taip, jos kyla, tik nuo šiltų grindų ypatingai mažai, o nuo radiatorių labai daug! Taip yra todėl, kad grindų paviršiaus, pačios grindų dangos temperatūra tvarkingoje šildymo sistemoje dažniausiai niekada neviršija apytikriai 30 laipsnių, paviršius horizontalus o pasiskirstymas visame grindų plote tolygus ir tas plotas didelis. Radiatorių paviršiaus plotas, esantis vertikaliai, yra santykinai kelis kartus mažesnis, nei tam pačiam šilumos kiekiui atiduoti būtų reikalingas grindų plotas, todėl tenka kelti paties radiatoriaus temperatūrą. Fizika čia paprasta - atiduodamos šilumos kiekis=paviršiaus plotas padaugintas iš to paviršiaus ir aplinkos temperatūrų skirtumo. Todėl tą patį kambarį šildant grindimis per visą jų plotą, pakanka labai žemos grindų paviršiaus temperatūros, o skirtumas tarp grindų ir oro – vos keli laipsniai. Radiatorius būna mažesnio paviršiaus ploto, todėl tenka jį kaitinti tarkim nuo 40 iki 70 laipsnių, priklausomai nuo jo parinkto dydžio, o tai reiškia, kad čia jau turime temperatūrų skirtumą, siekiantį net kelias dešimtis laipsnių! Su tokiu temperatūrų skirtumu, konvekcija, t.y. oro judėjimas, vyksta kaip pašėlęs, kartais net užuolaidos juda. Ir va būtent čia, šildant radiatoriais, vėsus oras atšliaužia palei grindis iki radiatoriaus, susišluodamas visas ant grindų esančias dulkes ir kaisdamas nuo radiatoriaus, kaip viesulas kyla vertikaliai  į palubę su visomis jūsų dulkėmis, o tuomet atvėsęs jau vėl leidžiasi kitame kambario gale žemyn ir toliau, šluodamas grindis, keliauja palei grindis link radiatoriaus apačios. Paveikslėliuose oro judėjimą vaizduoja rodyklės. Taip visos jūsų kambario dulkės „neturi ramybės“, nes jas nuolat nešiojasi su savimi aktyviai per karštus radiatorius cirkuliuojantis kambario oras. Su šildomomis grindimis konvekcija irgi vyksta, tik keletą kartų silpniau, dėl jau minėto vos kelių laipsnių oro ir grindų temperatūrų skirtumo. Beje, jau ir taip silpna, konvekcija  pasiskirsto dideliame, horizontaliame grindų plote, todėl realus oro judėjimas tiek mažas, kad praktiškai visai nejuntamas. Nėra „vėjo“ – neskraido ir dulkės! O kaip jau išsiaiškinome, pačios šildomos grindys dulkių kiekio niekaip neįtakoja, jų yra tiek pat, ar bus radiatoriai, ar grindys – kiekis priklauso nuo oro drėgmės, o drėgmė nusistovi priklausomai nuo kambario oro temperatūros, kai tą kambario oro temperatūrą siekiame palaikyti kokią norime, nesvarbu ar tam naudojami radiatoriai ar grindys. O fizikos nesuklastosi – dulkes aktyviau į orą pakelia aktyvesnis oro judėjimas – konvekcija, kuri radiatorių atvejų yra žymiai didesnė, nei šildant grindimis. Tą patį, patalpai reikalingą šilumos kiekį, šildomos grindys atiduoda didžiąja dalimi išspinduliuodamos ir tik nedidelę šilumos dalį – konvekcijos būdu, o radiatoriai, deja, visiškai priešingai. Beje, būtent dėl palankesnio temperatūrų pasiskirstymo kambaryje pagal aukštį, realiam žmogaus komfortui užtikrinti, būtent grindinio šildymo atveju pakanka kambaryje laikyti vienu kitu laipsniu žemesnę vidutinę oro temperatūrą, kai su radiatoriais tą patį komfortą jaustume prie šiek tiek aukštesnės oro temperatūros. Čia uždėkime dar vieną pliusą šildomoms grindims dėl ekonomiškumo – sumažinus patalpos oro temperatūrą 1°C, kuro sąnaudos šildymui sumažėja apytikriai 5%.
       Jei žvelgsime į šildymo sistemos įrengimą grynai tik iš techninės pusės – vėl visi pliusai tik už grindinį šildymą 100% visame name.  Jei paliekame pastate nors vieną radiatorių, pasudėtingėja hidraulinė pastato sistema. Į grindis paduodamo termofikato temperatūra šiuolaikiniuose šiltuose namuose dažniausiai neviršija 32 laipsnių, į radiatorius jau reiktų virš 40 ir daugiau. Tad jau gaunasi du pamaišymo mazgai arba būtinybė kontroliuoti betono temperatūrą, jei į grindis padavinėsime tą pačią temperatūrą,  kaip ir į radiatorius. Jei šildome šilumos siurbliu oras-vanduo arba geoterminiu gruntas-vanduo, siurblio naudingumo koeficientas tiesiogiai priklauso nuo paduodamo į pastatą termofikato temperatūros. Prie 25-32 laipsnių grindims ir  40-70 laipsnių radiatoriams, ekonomiškumo, tuo pačiu ir elektros sąnaudų, skirtumas yra ženklus grindų naudai.  Dar vienas kriterijus naudoti tik grindinį šildymą - ekonominis - įrengti grindinį šildymą patalpoje gaunasi pigiau. Vamzdelis nėra brangus, nors ir atrodo kad sunaudojama daug metrų, bet radiatoriai taipogi nėra pigūs, prie jų reikia dar papildomai taip vadinamu H jungčių, termostatinių galvučių kiekvienam radiatoriui, o kambaryje kartais ir keli radiatoriai. Dar tenka įrengti atitinkamą palangę. Viską sudėjus, grindinis šildymas išeina pigiau. Sekantis kriterijus - nelieka reikalavimų palangei, langas gali būti nors ir iki grindų, niekas netrukdo užuolaidoms, ir, kas svarbiausia, nereikia po langu ploninti sienos ir taip sugadinti jos šilumines savybes.
    Tokia pat situacija ir su vonioje įrengiamu rankšluosčių džiovintuvu, vadinamu gyvatuku. Dažnai jis jungiamas nuo to paties šildymo kolektoriaus. Jei šildoma tik radiatoriais, viskas su tuo gerai, jei šildoma grindimis - gyvatukui nebeužtenka itin žemos termofikato temperatūros, gyvatukas tiesiog neatlieka savo funkcijos, būdamas per vėsus, todėl tenka užkelti visą termofikato temperatūrą šilumos siurblyje, o tai yra labai neekonomiška.  Jei naudojamas kieto kuro arba dujinis katilas, yra elektroterminėmis pavaromis valdomas kolektorius o šildomų grindų betone įrengiami temperatūros davikliai - problemų nelieka. Tiesa, dujinis kondensacinis katilas, panašiai kaip ir šilumos siurblys, dirba tuo ekonomiškiau, kuo žemesnės termofikato temperatūros iš jo prašome. O jei naudojamas šilumos siurblys oras-vanduo arba geoterminis, gruntas-vanduo, aukšta termofikato temperatūra padidina elektros sąnaudas. Tokiu atveju rekomenduotumėm naudoti elektrinį gyvatuką, nes išlaidos elektrai nebus didesnės už padidėjusias išlaidas šilumos siurblio elektrai, taipogi bus labai patogu vasarą, kai pastato šildymas išjungtas, o gyvatuko vis tiek reikia. Šilumos siurblį vasarą prievartauti dirbti tik su vienu gyvatuku išvis negalima. Kitas sprendimas - kai naudojama geriamo vandens recirkuliacija iš tūrinio vandens šildytuvo per namą, tuo pačiu recirkuliacijos grandinė praeina ir per gyvatuką. Kadangi boileryje vandens temperatūra visada yra aukštesnė, nei grindinio šildymo sistemoje,  jos pakanka gyvatukui šildyti. Tačiau čia iškyla keletas kitų problemų: geriamas vanduo prisotintas deguonies, todėl, kad nevyktų metalų korozija, gyvatukas turi būti iš vario arba nerūdijančio plieno, jei jis be suvirinimo siūlių, nes net ir nerūdijančio plieno „kopėtėlių“ dizaino gyvatukų silpnoji vieta – suvirinimo siūlės, todėl recirkuliacinėje sistemoje ir tokie netinkami, jei norime gražesnio dizaino, ne senoviško išlankstyto vamzdžio, lieka tik variniai chromuoti, kurie yra gan brangūs. Taipogi recirkuliacijai reikia atskiro siurblio bei patiriami šilumos nuostoliai linijoje, cirkuliacinis siurblys naudoja elektrą. Nuostoliams sumažinti mūsų valdikliuose yra specialus algoritmas, kai matuojama iš recirkuliacijos linijos grįžtančio vandens temperatūra ir siurblys paleidžiamas bei stabdomas pagal poreikį. Tačiau optimaliausia šiuo atveju vis tik naudoti elektrinį gyvatuką – pigiau ir paprasčiau.
        Dar reikia nepamiršti vieno niuanso - įsirengiant grindinį šildymą nereikia tikėtis, kad vaikščiosite juntamai šiltomis grindimis. Šildomų grindų plotas yra didelis ir šilumą jos į orą atiduoda efektyviai, tad jei ore norime turėti 22 laipsnius, tai grindyse bus tik 23-25 laipsniai. Basomis kojomis nejausime, kad grindys šiltos. Kad pajustume, reiktų jas užkaitinti iki 30...32 laipsnių, bet tada, norint kad patalpos oras neužkaistų iki 28..30 laipsnių, teks laikyti atidarytą langą. Nepamirškit, šiluma niekur nuo grindų nedingsta, tai didžiulis patalpą šildantis šildytuvas.
     Čia galima paminėti dar vieną egzistuojantį mitą, kad karštos grindys yra  nesveika ir sąlygoja kojų tinimus ar netgi venų išsiplėtimą. Taip, taip gali nutikti, kas per daug – tas nesveika. Bet čia jau ne šildymo būdas kaltas, o neteisingai įrengta šildymo sistema. Tas ypač aktualu būdavo prie keletą metų, kai dar nebuvo įprasta šildomas grindis įrengti per visą kambario plotą. Jei šildomas grindis įrengdavo tik tarkim virtuvės zonoje, santykinai mažame plote, o likusiame dideliame svetainės plote nešildomos grindys, tuomet tas mažas plotelis, jei neįrengtas betono temperatūros jutiklis ir tinkama valdymo automatika, stengiasi kompensuoti viso kambario šilumos poreikį ir viršija savo paviršiaus komfortinę temperatūrą. Tas ypač būdavo aktualu įleidžiamų į grindis konvektorių, po didelėmis vitrinomis, populiarumo laikais. Tokie konvektoriai pajėgūs atlikti savo darbą tik esant itin aukštai termofikato temperatūrai. Jei šie konvektoriai dirbtų kaip priklauso, tai ir grindų gabalėlis nesvilintų kojų, bet, kaip dažniausiai būdavo, taupant eksploatacinius kaštus, termofikato temperatūra žeminama kiek įmanoma, tai konvektoriai praktiškai nustoja veikę ir visą didelę svetainę bandoma prišildyti su tuo svilinančiai karštu virtuvės zonos grindų gabalėliu. Va tada visi santechnikai blogi, kad įrengė sveikatą žalojančias grindis – šildomos grindys nesąmonė ir taip toliau... Gamta mėgsta balansą :) . Dabar tokių hibridinių kambarių jau nebedaroma, vienvaldis lyderis – šildomos grindys visame patalpos plote, su sutankintu vamzdelio žingsniu po vitrinomis, tek kur šilumos nuostoliai yra didžiausi. Tuomet jau nebereikia jokių brangiai kainuojančių, dulkes ypatingai aktyviai keliančių (nes konvekcija įleidžiamų į grindis konvektorių yra pati didžiausia iš visų įmanomų šaltinių), technologiškai sudėtingų, energetiškai labai neekonomiškų konvektorių. Kokybiškai, pagal visus reikalavimus įrengtas ir teisingai automatizuotai valdomas grindinis šildymas yra nenuginčijamai geriausias pasirinkimas šiai dienai.  
     Beje, šilumos siurblių pardavėjai mėgsta siūlyti siurblius su šaldymo funkcija. Tai marketingas, jiems reikia parduoti brangesnę prekę, jei turima galvoje, kad tuo pačiu aparatu, nieko papildomai neinvestuojant, bus galima vėsintis vasarą tomis pačiomis grindimis. Tačiau, dažnas pardavėjas arba nesupranta, arba marketingo tikslais nutyli tokį niuansą, kad nuo grindų šaltis nekyla aukštyn. Kaip pavyzdys gali būti prekybos centrų atviri šaldikliai, kai užšaldyti produktai stovi atvirai ir šiluma iš oro jų neatšildo. Tad jei vasarą jūsų šilumos siurblys šaldys grindis,  oras patalpoje nuo to neatvės, o tik bus diskomfortas vaikščioti basomis tokiomis atvėsusiomis grindimis. Analogiška situacija gausis ir su radiatoriais, jie patalpos nevėsins, nebent pradės ant jų kondensuotis ore esanti drėgmė ir varvėti, taip iš vis nedaroma.
   Taip, šilumos siurbliai gali būti naudojami vietoj kondicionierių, bet tam turi būti palubėje įrengiami taip vadinami fankoilai - įrenginiai, labai panašūs į kondicionierių vidinius blokus, tik į juos tiekiamas ne freonas iš atskiro lauko bloko, o atvėsintas tas pats šildymo sistemos termofikatas – dažniausiai vanduo, iš to paties šilumos siurblio, tik per atskirą kolektorių ir atskirą vamzdyną, gerai izoliuotą specialia antikondensacine, kaučiukine izoliacija nuo kondensato susidarymo. Šilumos siurblys su šaldymo funkcija šildo radiatoriais arba grindimis, o vėsina palubėje esančiais fankoilais. Automatikos pagalba, termofikato srautas nukreipiamas pagal šildymo ar šaldymo poreikį ten, kur reikia tuo metu.
      Beje, šildomas grindis galima įrengti ir sausu būdu, be betonavimo, kas labai aktualu su medinėmis perdangomis, kurios riboja grindų konstrukcijos svorį.  Internete nemažai tokios technologijos aprašymų, kad ir čia:
 https://www.ekspertai.lt/grindinis_sildymas/straipsniai/sauso_tipo_vandeniu_sildomos_grindys, nes dažnai nežinojimas apie tokio metodo galimybę, be reikalo lemia radiatorių įrengimą antrame aukšte, renovuojamuose namuose, kas vėliau verčia gailėtis dėl visų, aukščiau aprašytų hibridinės šildymo sistemos trūkumų.